Prekvarteras

Lietuvos teritorija geologiniu požiūriu yra prekambrinės Rytų Europos platformos vakariniame pakraštyje. Lietuvos Žemės gelmes sudaro seniausios kristalinio pamato uolienos bei jas dengianti nuosėdinė storymė. Bendras plutos storis šalies teritorijoje svyruoja nuo 40 km iki 55 km. Lietuvos teritorijoje prekambrinių kristalinių uolienų pamatas, suskaidytas tektoniniais lūžiais ir pakopomis, slūgso 2600–2300 m gylyje. Kristalinį pamatą sudaro granitas, gneisas, kvarcitas, amfibolitas ir kitos kristalinės uolienos.

Lietuvos nuosėdinė danga formavosi kaičiomis geodinaminėmis ir paleogeografinėmis sąlygomis: įvairiais geologiniais periodais tektoninius grimzdimus regione keitė kilimo procesai. Seniausios uolienos, aptinkamos vakarinėje Lietuvos dalyje, koreliuojamos su Sub-Jotnio ir Jotnio rifėjaus dariniais. Nuosėdinę dangą Lietuvos teritorijoje sudaro vendo ir visų fanerozojaus geologinių sistemų uolienos, kurių storis ir susidarymo trukmė skiriasi. Geologinių prekvartero sluoksnių storis įvairiuose Lietuvos rajonuose nevienodas - pilniausias ir storiausias geologinis pjūvis yra vakarinėje Lietuvos dalyje, o itin nepilna ir ploniausia nuosėdinių uolienų danga - pietryčių Lietuvoje. Priklausomai nuo grimzdimo masto ir geologinės evoliucijos ypatumų nuosėdinės dangos storis kinta nuo kelių šimtų metrų rytuose ir viršija 2 km pietvakarinėje dalyje. Visų geologinių sistemų sluoksniai, pradedant seniausia vendo sistema ir baigiant neogeno sistema (t.y. kainozojaus, mezozojaus ir paleozojaus laikotarpiais susiklosčiusios nuosėdos), atsidengia po 30–300 m storio kvartero nuogulų danga. Nuosėdinės dangos pjūviuose gausu įvairios trukmės sedimentacinių pertraukų, kai uolienos nesiklostė, arba buvo nudenuduotos dėl vėlesnių geologinių procesų. Lietuvos teritorijoje nuosėdinę storymę sudaro įvairios uolienos: molis, skalūnai, klintis, dolomitas, gipsas, anhidritas, kreida, smėlis ir kt.

Pokvartero paviršius Lietuvos teritorijoje stipriai išraižytas paleoįrėžių, kas siejama su daugkartiniu ledyno ir jo tirpsmo vandenų poveikiu. Absoliutus aukštis kinta nuo 90–100 m virš jūros lygio iki 30–70 m žemiau jūros lygio. Paleoįrėžiuose altitudės svyruoja apie 30–80 m žemiau jūros lygio, vietomis jos siekia 100-150 m žemiau jūros lygio ir giliau (2 pav.). Lietuvos teritorijoje konstatuotas gana dėsningas gylių kitimas - santykinis gylis siekia 100–150 m, vietomis viršija 200 m. Taip pat visoje teritorijoje stebima bendra uolienų jaunėjimo į vakarus tendencija nuo silūro ir devono rytuose iki paleogeno-neogeno pietvakariuose (1 pav.).

Lietuvos teritorijoje geologinėje praeityje yra buvę žymių tektoninių judesių, kuriuos galime apjungti į du ryškius etapus: ikiplatforminį ir platforminį. Pirmajame etape susiformavo archėjaus-proterozojaus kristalinių uolienų pamatas, o antrajame - nuosėdinė danga, apimanti nuogulas nuo vendo iki kvartero imtinai. Pagrindiniai struktūriniai teritorijos elementai nustatomi pagal nuosėdinės dangos padėtį kristalinio pamato atžvilgiu. Respublikos vakarinėje dalyje yra įdauba (Baltijos sineklizė), o pietinėje dalyje - stambi pakiluma (Mozūrijos-Baltarusijos anteklizė). Tarp jų yra visa eilė pakeltų ir nugramzdintų blokų (Suveizdis, 1979; Paškevičius, 1997). Baltijos sineklizėje kristalinio pamato paviršius svyruoja nuo –1000 m iki -3000/-4000 m., bendras kristalinio pamato reljefo polinkis yra pietvakarių krypties. Baltarusijos-Mozūrijos anteklizės šiaurės vakarinio šlaito reljefas Pabaltijo teritorijoje yra lėkštas. Absoliutus gylis svyruoja nuo -200 iki –1000 m (Suveizdis, 1979). Visame anteklizės šlaite stebima banguota, monoklina, palinkusi šiaurės vakarų kryptimi. Pilniausi pjūviai yra Baltijos sineklizėje, kuri per geologinės raidos istoriją dažniausiai grimzdo, mažiausias prekvartero sluoksnių storis yra Baltarusijos-Mozūrijos anteklizėje, kur vyravo tektoninis kilimas. Čia po kvartero danga nedideliu plotu atsidengia kambro, ordoviko ir silūro sluoksniai, gelmėjantys šiaurės vakarų kryptimi (1 pav.). Vidurinio devono sluoksniai anteklizės šlaite palinkę ŠR ir PV kryptimi, todėl pokvartero paviršiuje jie atsidengia orientuotai submeridianine kryptimi. Kito struktūrinio-tektoninio plano viršutinio permo, apatinio triaso ir kreidos sluoksniai anteklizės šlaite palinkę į pietvakarius. Todėl jų sluoksniai atsidengia po kvartero danga ir tęsiasi subplatumine kryptimi. Baltijos sineklizėje viršutinio ir vidurinio devono horizontų ir apatinio karbono svitų sluoksniai slūgso platuminės krypties įduboje. Toliau į pietus devono sluoksnius perdengia jau minėti kito struktūrinio-tektoninio plano viršutinio permo, apatinio triaso ir kreidos sluoksniai. Jų geologinės ribos karpytos dėl intensyvios ledynų egzaracijos ir vandenynų erozijos. Šiaurėje jos tęsiasi platumine, o rytuose – submeridianine kryptimi.

Lietuvos teritorijoje išskiriama visa eilė tektoninių lūžių, kurie buvo ir yra aktyvūs įvairiose savo egzistavimo stadijose (3 pav.). Tik nedaugelis iš jų yra seismiškai aktyvūs šiuolaikiniame etape. Neotektoniniame etape gana aktyviai pasireiškė vertikalūs žemės plutos judesiai. Dauguma pagrindinių lūžių kontroliavo paleoįrėžių formavimąsį (2 pav.). Be to, Lietuvoje konstatuoti ir neotektoniai horizontalūs blokų persistūmimai (vienas jų yra Drūkšių ežero rajone). Neotektoniškai aktyvūs lūžiai turi nemažai įtakos formuojantis galimų žemės drebėjimo židinių atsiradimo zonoms bei kontroliuoja jų erdvinį pasiskirstymą. Aktyvūs lūžiai sudaro sudėtingą įvairaus amžiaus dizjungtyvinių struktūrų sistemą, kuri skaido teritorijos kristalinį pamatą ir nuosėdinę dangą. Žemės drebėjimai šiuolaikiniame etape betarpiškai susiję su pagrindinėmis neotektoniškai aktyviomis linijinėmis zonomis bei jų susikirtimo mazgais.

Lietuvos žemės gelmės tiriamos jau gana seniai, giliau slūgsančių sluoksnių analizei daugiausiai naudojant giliųjų gręžinių ir geofizinę medžiagą. Tik nedaugelio geologinių sistemų – kvartero, neogeno, juros ir kreidos – uolienos gali būti aptinkamos atodangose; tuo tarpu triaso, permo ir devono nuosėdos atsidengia karjeruose. Giluminiams plutos ir nuosėdinės dangos sandaros tyrimams be tiesioginių plačiai taikomi ir netiesioginiai – seisminės žvalgybos, gravitacinio ir magnetinio, elektromagnetinio laukų – tyrimo metodai.

Žemės gelmės yra mūsų gyvenamosios aplinkos sudedamoji dalis, ekosistemos substratas. Geologinė giluminė žemės sandara, jos erdvinės savybės, tektoninė sandara, seismingumas, uolienų slūgsojimas lemia naudingųjų iškasenų paplitimą, sąlygoja teritorijos stabilumą, įvairių geologinių procesų eigą. Žemės gelmių pažinimas svarbus žmogaus veiklai – sprendimams, susijusiems su naudingųjų iškasenų gavybos ir jos poveikio aplinkai įvertinimu, naujų energijos šaltinių panaudojimu, geologinių pavojų prognoze ir jų poveikio sumažinimu, žemės ertmių panaudojimo galimybių įvertinimu ir kt. Be to, giluminių geologinių tyrimų rezultatai suteikia fundamentalią informaciją apie giluminę Žemės plutos, litosferos ir nuosėdinės dangos sandarą. Tad įvairiapusiškas prekvartero storymės tyrimas ir sistemingas geologinis kartografavimas (žr. Lietuvos ir gretimų kraštų prekvartero geologinį žemėlapį, Lietuvos pokvaretero paviršiaus reljefo žemėlapį, Lietuvos kristalinio pamato struktūrinis žemėlapis) yra vienas iš svarbiausių Lietuvos geologijos tarnybos Giluminių tyrimų skyriaus uždavinių. Giluminių tyrimų skyrius organizuoja ir vykdo valstybinius prekvartero nuosėdinės dangos, kristalinio pamato uolienų ir bendrus litosferos sandaros geologinius, geofizinius, tektoninius geodinaminius, seismologinius, požeminių ertmių ir geoterminės energijos tyrimus, valstybinį prekvartero uolienų geologinį kartografavimą.

Detali informacija apie Lietuvos giluminę geologinę sandarą pateikiama:

•     Geologinio tyrimo ataskaitose,
•     Leidiniuose,
•     Žemėlapiuose.

1 pav. Lietuvos prekvartero geologinis žemėlapis

2 pav. Lietuvos pokvartero paviršiaus reljefo žemėlapis

 3 pav. Lietuvos kristalinio pamato paviršiaus struktūrinis žemėlapis

Informaciją tvarko Gintarė Andriuškevičienė

tel. (0 5) 233 4642, el. p. [email protected]